Šis terminas siejamas su anglišku žodžiu „addiction“ (liet. priklausomybė), kurio kilmė siejama su senovės graikų mitu apie vergą vardu Addictus. Pasakojama, kad jo šeimininkas jį išlaisvino nuo vergovės grandinių, tačiau vergas buvo taip įpratęs prie savo kančios, jog pasirinko jų nenusiimti ir toliau klajojo po žemę.
Šio mito prasmė išlieka itin aktuali kalbant apie šiuolaikines priklausomybes. Jų esmė – vergystė priklausomybės objektui, nesvarbu, ar tai būtų psichoaktyvios medžiagos, tam tikra veikla, ar destruktyvūs santykiai. Priklausomybė – tai asmens sąmonės įkalinimas vergijoje, priklausomybės pančiuose, nematant išsilaisvinimo prošvaisčių. Todėl priklausomybė neišvengiamai susijusi su vidine nelaisve, nors ir kaip norėtųsi kaltinti aplinką. Tai atspindi ir šio graikų mito motyvas – vergijos grandinės pasirenkamos pačio asmens, net atsiradus galimybei išsilaisvinti. Tai pabrėžia priklausomo asmens polinkį rinktis skausmą ir kančią, vietoje lengvesnio gyvenimo galimybių. Tam gali būti daugybė priežasčių, tačiau viena esminių – tikėjimo geresne ateitimi, bei pasitikėjimo savo jėgomis stoka.
Išsilaisvinimas nuo savo priklausomybės pančių, bei autentiško gyvenimo kūrimas – išties nelengva ir neišvengiama sveikimo nuo priklausomybės proceso dalis. Ji nelengva, nes tenka susidurti su savo ribotumu, pažeidžiamumu, silpnumu ar bejėgiškumu, ir tuo pačiu žmogiškumu. Dar vienas svarbus aspektas priklausomybėse – tai socialinė atskirtis, izoliacija, užsidarymas nuo aplinkinio pasaulio. Minėtame mite Addictus klajojo po žemę vienas. Priklausomybė – tai socialinės atskirties, vienišos egzistencijos ir vidinio apleistumo liga. Todėl kviečiu nepasilikti vieniems su priklausomybe ir jos keliama kančia – ieškoti pagalbos.
Nes kreiptis pagalbos yra stiprybės ir adekvatumo, o ne silpnumo ženklas.
Pagalbos ieškojimas yra stiprybės ženklas – jūs neprivalote kovoti vieni. Jei susiduriate su priklausomybe ar tiesiog ieškote emocinės paramos, esu čia, kad padėčiau.
